Trejybė: Dievo duota ar šėtono?

Kiekvieną kartą išleidęs vaizdo įrašą apie Trejybę – tai bus jau ketvirtas – sulaukiu žmonių komentarų, kad aš nelabai suprantu Trejybės doktrinos. Jie teisūs. Aš to nesuprantu. Bet štai kas: kiekvieną kartą, kai kas nors man tai pasakė, aš paprašiau jų man tai paaiškinti. Jei aš to tikrai nesuprantu, tada išdėstykite man po gabalėlį. Esu pakankamai protingas žmogus, todėl manau, kad jei man tai paaiškintų, galėčiau tai gauti.

Kokį atsakymą sulaukiu iš šių trinitorių? Gaunu tuos pačius senus pavargusius bandomuosius tekstus, kuriuos mačiau dešimtmečius. Nieko naujo negaunu. Ir kai atkreipiu dėmesį į jų samprotavimų neatitikimus ir tekstų neatitikimus tarp jų įrodomųjų tekstų ir likusio Šventojo Rašto, vėl sulaukiu pašaipos atsakymo: „Jūs tiesiog nesuprantate Trejybės“.

Štai dalykas: man nereikia to suprasti. Viskas, ko man reikia, yra tikro empirinio įrodymo, kad jis egzistuoja. Daug ko nesuprantu, bet tai nereiškia, kad abejoju jų egzistavimu. Pavyzdžiui, aš nesuprantu, kaip veikia radijo bangos. Niekas nedaro. Ne visai. Tačiau kiekvieną kartą, kai naudojuosi savo mobiliuoju telefonu, aš įrodau jų egzistavimą.

Tą patį ginčyčiau ir dėl Dievo. Mane supančioje kūryboje matau protingo dizaino įrodymų (Romiečiams 1:20). Aš tai matau savo DNR. Pagal specialybę esu programuotojas. Kai matau kompiuterio programos kodą, žinau, kad kažkas jį parašė, nes jis reiškia informaciją, o informacija ateina iš proto. DNR yra be galo sudėtingesnis kodas nei bet kas, ką aš kada nors parašiau ar galėčiau parašyti. Jame yra informacijos, kuri nurodo vienai ląstelei labai tiksliai daugintis, kad susidarytų labai chemiškai ir struktūriškai sudėtingas žmogus. Informacija visada kyla iš proto, iš protingos tikslingos sąmonės

Jei nusileisčiau į Marsą ir rasčiau uoloje iškaltus žodžius: „Sveiki atvykę į mūsų pasaulį, žeme“. Žinočiau, kad darbe buvo intelektas, o ne atsitiktinumas.

Noriu pasakyti, kad aš neprivalau suprasti Dievo prigimties, kad žinočiau, jog jis egzistuoja. Aš galiu įrodyti jo egzistavimą iš aplinkinių įrodymų, bet negaliu suprasti jo prigimties iš tų įrodymų. Nors kūrinija man įrodo dievo egzistavimą, tai neįrodo, kad jis yra trys viename esybė. Tam man reikia įrodymų, kurių nėra gamtoje. Vienintelis tokio tipo įrodymų šaltinis yra Biblija. Dievas per savo įkvėptą žodį atskleidžia kai ką iš savo prigimties.

Ar Dievas apsireiškia kaip Trejybė? Savo vardą jis mums pateikia beveik 7,000 kartų. Galima tikėtis, kad jis taip pat įvardins savo prigimtį, tačiau žodį Trejybė, kilusią iš lotynų kalbos trinitas (triados) Šventajame Rašte niekur nerasta.

Jehova Dievas arba Jahvė, jei norite, nusprendė apsireikšti ir tai padarė Biblijos puslapiuose, bet kaip veikia tas apreiškimas? Kaip tai ateina pas mus? Ar tai užkoduota Šventajame Rašte? Ar jo prigimties aspektai yra paslėpti šventuosiuose raštuose, laukiant, kol keli protingi ir privilegijuoti protai iššifruos paslėptą kodą? Arba Dievas tiesiog nusprendė pasakyti tai, kaip yra?

Jei Aukščiausiasis, visų dalykų Kūrėjas, nusprendė mums apsireikšti, atskleisti mums savo prigimtį, tai ar neturėtume visi būti tame pačiame lape? Ar neturėtume visi vienodai suprasti?

Ne, neturėtume. Kodėl aš tai sakau? Nes Dievas to nenori. Jėzus paaiškina:

„Tuo metu Jėzus pasakė: „Šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir mokinių ir apreiškei mažiems vaikams. Taip, Tėve, nes tai buvo malonu Tavo akyse.

Viską Man patikėjo Mano Tėvas. Niekas nepažįsta Sūnaus, išskyrus Tėvą, ir niekas nepažįsta Tėvo, išskyrus Sūnų ir tiems, kuriems Sūnus pasirenka Jį apreikšti. (Mato 11:25-27 BSB).

„Tie, kuriems Sūnus nusprendžia jį atskleisti“. Pagal šią ištrauką Sūnus nesirenka išmintingųjų ir mokytų. Kai jo mokiniai paklausė, kodėl jis taip pasielgė, jis pasakė jiems nedviprasmiškai:

„Dangaus karalystės paslapčių pažinimas jums duotas, bet ne jiems... Štai kodėl aš kalbu jiems palyginimais“. (Mato 13:11,13 BSB)

Jei kas nors mano, kad yra išmintingas ir išsilavinęs, protingas ir mokslininkas, ypatingas ir turintis regėjimą, ir kad šios dovanos suteikia jam galimybę mums, likusiems, iššifruoti gilius Dievo dalykus, netgi tikrąją Dievo prigimtį, tada jis apgaudinėja save.

Mes nesuvokiame Dievo. Dievas apreiškia save, tiksliau, Dievo Sūnus, apreiškia mums Tėvą, bet Dievo neapreiškia visiems, tik išrinktiesiems. Tai yra reikšminga ir turime pagalvoti, kokios kokybės mūsų Tėvas ieško tuose, kuriuos pasirenka įvaikintais vaikais. Ar jis siekia intelektualinio meistriškumo? O kaip tiems, kurie reklamuojasi kaip turintys ypatingų Dievo žodžio įžvalgų arba skelbiasi esąs Dievo komunikacijos kanalas? Paulius pasakoja, ko Dievas ieško:

„Ir mes žinome, kad Dievas viską daro į gera tų, kurie Jį myli, kurie pašaukti pagal Jo tikslą“ (Romiečiams 8:28, BSB).

Meilė yra gija, kuri pinasi pirmyn ir atgal, kad visas žinias sujungtų į visumą. Be jos negalime gauti Dievo dvasios, o be jos negalime pasiekti tiesos. Mūsų dangiškasis Tėvas pasirenka mus, nes myli mus, o mes mylime jį.

Jonas rašo:

„Pažiūrėkite, kokią meilę mums suteikė Tėvas, kad būtume vadinami Dievo vaikais. O mes tokie ir esame!" (1 Jono 3:1 BSB)

„Kiekvienas, kuris mane matė, yra matęs Tėvą. Kaip tu gali pasakyti: „Parodyk mums Tėvą“? Ar netikite, kad aš esu Tėve, o Tėvas manyje? Žodžių, kuriuos tau sakau, aš nekalbu pats. Vietoj to, tai Tėvas, gyvenantis manyje, atliekantis Savo darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve, o Tėvas yra manyje – arba bent jau tikėkite dėl pačių darbų. (Jono 14:9-11BSB)

Kaip Dievas gali perteikti tiesą tokia paprasta kalba ir paprastais raštais, kuriuos gali suprasti jo įvaikiai, tačiau slepia nuo tų, kurie laikosi išmintingais ir intelektualiais? Mat išmintingieji ar intelektualai, paties Jėzaus prisipažinimu Mato 11:25, negali suprasti vienybės ar meilės tarp Tėvo, Sūnaus ir išrinktųjų per šventąją dvasią prasmės, nes intelektualus protas siekia sudėtingumo. kad galėtų išsiskirti iš paprastos liaudies. Kaip sakoma Jono 17:21-26:

„Aš prašau ne vien dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žinią įtikės Manimi, kad jie visi būtų viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje ir aš Tavyje. Tegul jie būna ir mumyse, kad pasaulis patikėtų, jog Tu mane siuntei. Aš atidaviau jiems šlovę, kurią tu man davei, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena, Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų visiškai vieningi. Tada pasaulis sužinos, kad tu mane siuntei, ir mylėjai juos taip, kaip mylėjai mane.

„Tėve, noriu, kad tie, kuriuos man davei, būtų su manimi ten, kur esu, ir matytų mano šlovę, šlovę, kurią tu man davei, nes mylėjai mane prieš pasaulio sukūrimą.

„Teisusis Tėve, nors pasaulis tavęs nepažįsta, aš pažįstu tave, o jie žino, kad tu mane siuntei. Aš supažindinau jus su jais ir skelbsiu toliau, kad meilė, kurią jaučiate man, būtų juose ir aš pats būčiau juose“. (Jono 17: 21-26 BSB)

Jėzaus vienybė su Dievu grindžiama vienybe, kylančia iš meilės. Tai ta pati vienybė su Dievu ir Kristumi, kurią patiria krikščionys. Pastebėsite, kad šventoji dvasia nėra įtraukta į šią vienovę. Iš mūsų tikimasi mylėti Tėvą, ir iš mūsų tikimasi, kad mylėtume Sūnų, ir iš mūsų tikimasi, kad mylėtume vienas kitą; ir dar daugiau, mes norime mylėti Tėvą, mes norime mylėti sūnų ir norime mylėti savo brolius ir seseris. Bet kur yra įsakymas mylėti šventąją dvasią? Tikrai, jei tai būtų trečiasis šventosios Trejybės asmuo, tokį įsakymą būtų nesunku rasti!

Jėzus paaiškina, kad mus skatina tiesos Dvasia:

„Aš vis dar turiu jums daug ką pasakyti, bet jūs dar negalite to išgirsti. Tačiau kai ateis Tiesos Dvasia, Ji ves jus į visą tiesą. Nes Jis nekalbės iš savęs, bet kalbės tai, ką girdi, ir paskelbs jums, kas bus“. (Jono 16:12, 13)

Natūralu, kad jei tikite, kad Trejybės doktrina apibrėžia Dievo prigimtį, tuomet norite tikėti, kad dvasia nukreipė jus į tą tiesą, tiesa? Vėlgi, jei bandysime išsiaiškinti gilius Dievo dalykus, remdamiesi savo idėjomis, kiekvieną kartą suklysime. Mums reikia dvasios, kuri mus vadovautų. Paulius mums pasakė:

„Tačiau Dievas tai apreiškė mums savo Dvasia. Nes jo Dvasia viską ištiria ir parodo mums gilias Dievo paslaptis. Niekas negali žinoti žmogaus minčių, išskyrus paties žmogaus dvasią, ir niekas negali žinoti Dievo minčių, išskyrus paties Dievo Dvasią. (1 Korintiečiams 2:10,11 Naujas gyvas vertimas)

Aš netikiu, kad Trejybės doktrina apibrėžia Dievo prigimtį ar jo ryšį su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Taip pat tikiu, kad dvasia vedė mane prie to supratimo. Trejybininkas pasakys tą patį apie savo Dievo prigimties supratimą. Mes abu negalime būti teisūs, ar ne? Ta pati dvasia nepavedė mūsų abiejų prie skirtingų išvadų. Yra tik viena tiesa, nors melo gali būti daug. Paulius primena Dievo vaikams:

„Kreipiuosi į jus, broliai ir seserys, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad visi sutartumėte vieni su kitais tuo, ką sakote, ir kad tarp jūsų nebūtų susiskaldymo, bet kad būtum tobulai vieningas protas ir mintys. (1 Korintiečiams 1:10 NIV)

Panagrinėkime Pauliaus diskusiją apie proto ir minties vienybę šiek tiek plačiau, nes tai svarbi Šventojo Rašto tema ir todėl būtina mūsų išganymui. Kodėl kai kurie žmonės mano, kad kiekvienas galime garbinti Dievą savaip ir savo supratimu, o galų gale visi gausime amžinojo gyvenimo prizą?

Kodėl svarbu suprasti Dievo prigimtį? Kodėl mūsų supratimas apie Tėvo ir Sūnaus santykius turi įtakos mūsų galimybėms gauti amžinąjį gyvenimą kaip Dievo vaikais teisiųjų prisikėlimu?

Jėzus mums sako: „Dabar tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu siuntei. (Jono 17:3 BSB)

Taigi pažinti Dievą reiškia gyvenimą. O kaip dėl Dievo nepažinimo? Jei Trejybė yra klaidingas mokymas, kilęs iš pagoniškos teologijos ir priverstas nuleisti krikščionių gerklę iš mirties skausmo, kaip tai padarė Romos imperatorius Teodosijus po 381 m. e. m., tai tie, kurie ją priima, nepažįsta Dievo.

Paulius mums sako:

„Galų gale, Dievas teisinga atsilyginti vargais tiems, kurie jus kankina, ir suteikti pagalbą jums, engiamiems, ir mums. Tai įvyks, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais liepsnojančioje ugnyje, keršydami tiems, kurie nepažįsta Dievo ir neklausykite mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijos“. (2 Tesalonikiečiams 1:6-8 BSB)

Gerai Gerai. Taigi, mes visi galime sutikti, kad Dievo pažinimas yra labai svarbus norint jam patikti ir gauti jo pritarimą, kuris veda į amžinąjį gyvenimą. Bet jei jūs tikite Trejybe, o aš netikiu, ar tai tikrai nereiškia, kad vienas iš mūsų nepažįsta Dievo? Ar vienam iš mūsų gresia pavojus prarasti amžinojo gyvenimo prizą su Jėzumi dangaus karalystėje? Taip atrodytų.

Na, pažiūrėkime. Mes nustatėme, kad negalime suprasti Dievo vien tik intelektu. Tiesą sakant, jis slepia dalykus nuo intelektualų ir atskleidžia juos vaikiškiems žmonėms, kaip matėme Mato 11:25. Dievas įvaikino vaikus ir, kaip ir kiekvienas mylintis tėvas, su savo vaikais dalijasi artimais santykiais, kurių nesidalina su nepažįstamais žmonėmis. Mes taip pat nustatėme, kaip jis atskleidžia dalykus savo vaikams per šventąją dvasią. Ta dvasia veda mus į visą tiesą. Taigi, jei turime Dvasią, turime tiesą. Jeigu mes neturime tiesos, tai neturime ir Dvasios.

Tai atveda mus prie to, ką Jėzus pasakė samarietei:

„Bet ateina ir jau atėjo laikas, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes Tėvas ieško tokių, kurie Jį garbintų. Dievas yra Dvasia, ir Jo garbintojai turi garbinti Jį dvasia ir tiesa. (Jono 4:23, 24 BSB)

Taigi, Jehova Dievas ieško konkretaus žmogaus, kuris jį garbintų dvasia ir tiesa. Todėl turime mylėti tiesą ir būti Dievo dvasios vedami į visą tiesą, kurios nuoširdžiai ieškome. Raktas, norint įgyti tas žinias, tą tiesą, nėra mūsų intelektas. Tai per meilę. Jei mūsų širdis pilna meilės, dvasia gali mus nukreipti tiesiai. Tačiau jei mus paskatins išdidumas, dvasia trukdys, net visai užblokuos.

„Meldžiu, kad iš savo šlovingų turtų jis sustiprintų jus savo Dvasia jėga jūsų vidinėje esybėje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse. Ir meldžiu, kad jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, kartu su visa Viešpaties šventa tauta turėtumėte galią suvokti, kokia plati, ilga, aukšta ir gili yra Kristaus meilė, ir pažinti šią meilę, kuri pranoksta pažinimą. kad būtum prisotintas visos Dievo pilnatvės. (Efeziečiams 3:16-19)

Tai, ką tai reiškia, yra didžiulis; tai nėra trivialus dalykas. Jei Trejybė yra tikra, turime ją priimti, jei norime būti tarp tų, kurie garbina Tėvą Dvasioje ir Tiesoje, ir jei norime būti tie, kuriems jis teikia amžinąjį gyvenimą. Bet jei tai netiesa, turime jį atmesti dėl tos pačios priežasties. Mūsų amžinasis gyvenimas kabo ant plauko.

Tai, ką sakėme anksčiau, verta kartoti. Jei Trejybė yra Dievo apreiškimas, tai vienintelis jos įrodymas yra Šventajame Rašte. Jei dvasia nukreipė žmones į tiesą ir ta tiesa yra ta, kad Dievas yra Trejybė, tada mums tereikia vaikiško pasitikėjimo ir nuolankumo, kad pamatytume Dievą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, tris asmenis viename Dieve. Nors mūsų silpnas žmonių protas gali nesugebėti suvokti, koks gali būti šis triasmenis Dievas, tai neturi jokios reikšmės. Pakaktų, kad jis apsireikštų esąs toks Dievas, tokia dieviška, trys viename būtybė. Mums nereikia suprasti, kaip tai veikia, o tik tai, kad taip yra.

Tikrai tie, kuriuos Dievo Dvasia jau vedė į šią tiesą, dabar gali mums tai paaiškinti paprastai, mažiems vaikams suprantamu būdu. Taigi, prieš žvelgdami į Šventojo Rašto įrodymus, naudojamus Trejybei paremti, pirmiausia panagrinėkime juos taip, kaip juos apibrėžė tie, kurie tvirtintų, kad juos apreiškė Dievo šventoji dvasia.

Pradėsime nuo ontologinės Trejybės.

„Palauk minutėlę“, – galite pasakyti. Kodėl prieš daiktavardį „Trejybė“ dedate tokį būdvardį kaip „ontologinis“? Jei yra tik viena Trejybė, kodėl jums reikia ją kvalifikuoti? Na, nedaryčiau, jei būtų tik viena trejybė, bet iš tikrųjų apibrėžimų yra daug. Jei norėsite pažvelgti į Stanfordo filosofijos enciklopediją, rasite „racionalių Trejybės doktrinos rekonstrukcijų“, kuriose naudojamos šiuolaikinės analitinės metafizikos, logikos ir epistemologijos sąvokos, pvz., „Vieno savęs teorijos“, „Trys Aš teorijos“, „Keturių aš, nesame ir neapibrėžto savęs teorijos“, „Mysterianism“ ir „Beyond Coherence“. Visi šie dalykai neabejotinai atneš išmintingojo ir intelektualaus proto begalinį malonumą. Kalbant apie vaikiškumą, ai, nelabai. Bet kokiu atveju nesupainiosime visų šių daugybės teorijų. Tiesiog laikykimės dviejų pagrindinių teorijų: ontologinės Trejybės ir ekonominės Trejybės.

Taigi vėl pradėsime nuo ontologinės Trejybės.

„Ontologija yra filosofinis būties prigimties tyrimas. „Ontologinė Trejybė“ reiškia kiekvieno Trejybės nario būtį arba prigimtį. Savo prigimtimi, esme ir savybėmis kiekvienas Trejybės Asmuo yra lygus. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia turi tą pačią dieviškąją prigimtį ir sudaro ontologinę Trejybę. Ontologinės Trejybės mokymas sako, kad visi trys Dievo Asmenys yra lygūs galia, šlove, išmintimi ir kt. (Šaltinis: gotquestions.org)

Žinoma, tai sukelia problemų, nes Biblijoje yra tiek daug vietų, kur vieno Trejybės nario – Sūnaus – „galia, šlovė [ir] išmintis“ yra pavaldi arba prastesnė už „galią, šlovė, [ir] išmintis“, kito nario – Tėvo (jau nekalbant apie tai, kad niekada nėra raginimo garbinti šventąją dvasią).

Bandydami tai išspręsti, turime antrąjį apibrėžimą: ekonominę Trejybę.

„Ekonominė Trejybė dažnai aptariama kartu su „ontologine Trejybe“, terminu, kuris reiškia Trejybės asmenų lygiateisiškumą. Sąvoka „ekonominė Trejybė“ sutelkia dėmesį į tai, ką daro Dievas; „ontologinė Trejybė“ sutelkia dėmesį į tai, kas yra Dievas. Kartu paėmus šie du terminai parodo Trejybės paradoksą: Tėvas, Sūnus ir Dvasia turi vieną prigimtį, tačiau jie yra skirtingi asmenys ir atlieka skirtingus vaidmenis. Trejybė yra vieninga ir atskira. (Šaltinis: gotquestions.org)

Visa tai pateikiama kaip paradoksas. Paradokso apibrėžimas yra toks: iš pažiūros absurdiškas arba sau prieštaraujantis teiginys ar teiginys, kuris ištyrus ar paaiškinus gali pasirodyti esąs pagrįstas arba teisingas. (Šaltinis: lexico.com)

Vienintelis būdas, kuriuo galite teisėtai pavadinti Trejybę paradoksu, yra tada, jei ši „iš pažiūros absurdiška“ doktrina pasitvirtins. Jei negalite įrodyti, kad tai tiesa, tai nėra paradoksas, tai tiesiog absurdiškas mokymas. Vienintelis galimas įrodymų šaltinis, įrodantis, kad ontologinė/ekonominė trejybė yra tiesa, yra Biblija. Kito šaltinio nėra.

Kaip CARM, krikščionių apologetikos ir tyrimų ministerija, įrodo, kad mokymas yra teisingas?

(Norėdamas jus įspėti, tai gana ilga, bet mes tikrai turime perskaityti viską, kad gautume visą šios rūšies trejybinės minties aukštį, plotį ir gylį. Aš palikau Šventojo Rašto nuorodas, bet pašalinau tikras citatas dėl trumpumo, bet visą tekstą galite pasiekti naudodami nuorodą, kurią įdėsiu į šio vaizdo įrašo aprašymo lauką.

Ekonominė Trejybė

Kaip minėta aukščiau, Ekonominė Trejybė kalba apie tai, kaip trys dievybėje esantys asmenys yra susiję vienas su kitu ir pasauliu. Kiekvienas iš jų turi skirtingus vaidmenis Dievybėje ir kiekvienas turi skirtingus vaidmenis santykiuose su pasauliu (kai kurie vaidmenys sutampa). Tėvas ir Sūnus yra tarptrejybiniai santykiai, nes jie yra amžini (daugiau apie tai žemiau). Tėvas atsiuntė Sūnų (1 Jono 4:10), Sūnus nužengė iš dangaus vykdyti ne savo, o Tėvo valios (Jono 6:38). Apie vieną eilutę, kurioje parodomi vaidmenų skirtumai, žr. 1 Pet. 1:2: „Pagal Dievo Tėvo numatymą, pašventinamuoju Dvasios darbu, kad paklustumėte Jėzui Kristui ir būtumėte apšlakstyti Jo krauju“, Matote, kad Tėvas iš anksto žino. Sūnus tapo žmogumi ir paaukojo save. Šventoji Dvasia pašventina bažnyčią. Tai pakankamai paprasta, bet prieš tai aptardami toliau, pažvelkime į kai kurias eilutes, kurios patvirtina trijų Trejybės asmenų vaidmenų skirtumus.

Tėvas atsiuntė Sūnų. Sūnus nesiuntė Tėvo (Jono 6:44; 8:18; 10:36; 1 Jono 4:14)

Jėzus nužengė iš dangaus vykdyti ne savo, o Tėvo valios. (Jono 6:38)

Jėzus atliko atpirkimo darbą. Tėvas to nepadarė. (2 Kor. 5:21; 1 Pt 2:24)

Jėzus yra viengimis. Tėvas nėra. (Jono 3:16)

Tėvas davė Sūnų. Sūnus nedavė nei Tėvo, nei Šventosios Dvasios. (Jono 3:16)

Tėvas ir Sūnus siunčia Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia nesiunčia Tėvo ir Sūnaus. (Jono 14:26; 15:26)

Tėvas atidavė išrinktuosius Sūnui. Šventasis Raštas nesako, kad Tėvas atidavė išrinktuosius Šventajai Dvasiai. (Jono 6:39)

Tėvas mus išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą. Jokių požymių, kad Sūnus ar Šventoji Dvasia mus pasirinko. (Ef 1:4)

Tėvas iš anksto paskyrė mus įvaikinti pagal savo valios ketinimą. Tai nesakoma apie Sūnų ar Šventąją Dvasią. (Ef. 1:5)

Mes turime atpirkimą Jėzaus krauju, o ne Tėvo ar Šventosios Dvasios krauju. (Ef 1:7)

Apibendrinkime. Matome, kad Tėvas atsiuntė Sūnų (Jono 6:44; 8:18). Sūnus nužengė iš dangaus ne vykdyti savo valios (Jono 6:38). Tėvas atidavė Sūnų (Jono 3:16), kuris yra viengimis (Jn 3:16), kad atliktų atpirkimo darbą (2 Kor. 5:21; 1 Pt 2:24). Tėvas ir Sūnus atsiuntė Šventąją Dvasią. Tėvas, kuris mus išsirinko prieš pasaulio sutvėrimą (Ef. 1:4), iš anksto paskyrė mus (Ef. 1:5; Rom. 8:29), o išrinktuosius atidavė Sūnui (Jono 6:39).

Ne Sūnus atsiuntė Tėvą. Tėvas nebuvo siųstas vykdyti Sūnaus valios. Sūnus nedavė Tėvo ir Tėvas nebuvo vadinamas viengimiu. Tėvas neatliko atpirkimo darbo. Šventoji Dvasia nesiuntė Tėvo ir Sūnaus. Nesakoma, kad Sūnus ar Šventoji Dvasia mus išsirinko, iš anksto paskyrė ir atidavė Tėvui.

Be to, Tėvas Jėzų vadina Sūnumi (Jono 9:35), o ne atvirkščiai. Jėzus vadinamas Žmogaus Sūnumi (Mt 24:27); Tėvas nėra. Jėzus vadinamas Dievo Sūnumi (Morkaus 1:1; Luko 1:35); Tėvas nėra vadinamas Dievo Sūnumi. Jėzus sėdės Dievo dešinėje (Morkaus 14:62; Apd 7:56); Tėvas nesėdi Sūnaus dešinėje. Tėvas paskyrė Sūnų visko paveldėtoju (Žyd 1:1), o ne atvirkščiai. Tėvas nustatė Izraelio karalystės atkūrimo laiką (Apd 1:7), Sūnus to nepadarė. Šventoji Dvasia dovanoja Bažnyčiai (1 Kor. 12:8-11) ir duoda vaisių (Gal. 5:22-23). Tai nesakoma apie Tėvą ir Sūnų.

Taigi aiškiai matome funkcijų ir vaidmenų skirtumus. Tėvas siunčia, vadovauja ir nulemia. Sūnus vykdo Tėvo valią, tampa kūnu ir įvykdo atpirkimą. Šventoji Dvasia gyvena Bažnyčioje ir ją pašventina.

Dabar atminkite, kad ontologinė trejybė, kurią remia ekonominė Trejybė, teigia, kad „visi trys Dievo Asmenys yra lygūs galia, šlove, išmintimi ir kt. Ir tt reiškia visa kita. Taigi, skaitydami visa tai, kas išdėstyta aukščiau, kur mes rasime lygybę galios, šlovės, išminties, žinių, valdžios ar dar ko nors kito atžvilgiu? Jei skaitytumėte visas tas Biblijos eilutes be išankstinių minčių, niekam iš anksto nepasakant, ką jos reiškia, ar patikėtumėte, kad Dievas apsireiškia jums šventąja dvasia kaip Trejybė? Kaip trys skirtingi asmenys, sudarantys vieną būtybę?

Kokią išvadą iš viso to daro Krikščionių apologetikos ir tyrimų ministerijos straipsnio rašytojas:

Be šių skirtumų negali būti jokių skirtumų tarp Trejybės asmenų ir jei nėra skirtumų, nėra ir Trejybės.

Huh? Norėčiau pažvelgti į visus tuos skirtumus, kad įrodyčiau, kad trejybės nėra, nes jie įrodo, kad trys iš viso nėra lygūs, tačiau šio straipsnio rašytojas paverčia visus įrodymus prieš Trejybės egzistavimą ant galvos ir teigia, kad visgi įrodymai įrodo Trejybę.

Įsivaizduokite, jei vieną naktį prie jūsų durų ateitų policija ir pasakytų: „Jūsų kaimynas buvo rastas nužudytas. Įvykio vietoje radome jūsų ginklą su pirštų atspaudais. Mes radome jūsų DNR po aukos nagais. Turime tris liudininkus, kurie matė, kaip įėjote į namą likus kelioms minutėms iki šūvio, ir matė, kaip po to išbėgate. Mes taip pat radome jo kraujo ant tavo drabužių. Galiausiai, prieš mirtį, jis ant grindų krauju užrašė tavo vardą. Visi šie įrodymai įtikinamai įrodo, kad jūs jo nenužudėte. Tiesą sakant, jei ne šie įrodymai, jūs būtumėte mūsų pagrindinis įtariamasis.

Aš žinau. Tai absurdiškas scenarijus, tačiau iš esmės toks yra šio CARM straipsnio scenarijus. Tikimasi, kad visi Biblijos įrodymai, paneigiantys Trejybę, jo visiškai nepaneigia. Tiesą sakant, yra visiškai priešingai. Ar šie mokslininkai prarado gebėjimą racionaliai mąstyti, ar jie tiesiog mano, kad mes visi esame kvailiai. Žinai, kartais trūksta žodžių...

Atrodytų, kad ekonominės Trejybės teorijos tikslas yra pabandyti apeiti kalną Šventojo Rašto įrodymų, kurie įrodo, kad trys Trejybės nariai niekaip nėra lygūs vienas kitam. Ekonominė trejybė stengiasi nukreipti dėmesį nuo Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios prigimties į kiekvieno vaidmenis.

Tai mielas triukas. Leiskite man parodyti, kaip tai veikia. Aš paleisiu jums vaizdo įrašą. Man nepavyko nustatyti šio vaizdo įrašo šaltinio, bet akivaizdu, kad tai ištrauka iš ateisto ir krikščionio kreacionisto debatų. Ateistas klausia, jo manymu, neprotingo klausimo, tačiau krikščionis jį gana veiksmingai išjungia. Jo atsakymas atskleidžia tikrą Dievo prigimties įžvalgą. Bet tas krikščionis neabejotinai yra trejybininkas. Ironiška ta, kad jo atsakymas iš tikrųjų paneigia Trejybę. Tada, baigdamas, jis ironiškai įsitraukia į dailius klaidingus samprotavimus. Paklausykime:

Reinholdas Šlieteris: Aš sutrikęs. Būdamas filosofiškai nuoseklus ir labai sąžiningas žmogus, esu tikras, kad gali pasakyti, iš kur atsirado Dievas. Be to, kai jau pasakysite man, iš kur ateina Dievas, pabandykite paaiškinti, kaip galite suprasti, kad dvasinė jėga gali turėti įtakos materialiai visatai, kad ją sukurtų.

Kentas Hovindas: Gerai, jūsų klausimas: „Iš kur atsirado Dievas? daro prielaidą, kad jūs galvojate apie neteisingą – aišku, tai rodo – kad galvojate apie neteisingą dievą. Nes Biblijos Dievas nėra veikiamas nei laiko, nei erdvės, nei materijos. Jei Jį veikia laikas, erdvė ar materija, jis nėra Dievas. Laikas, erdvė ir materija yra tai, ką mes vadiname kontinuumu. Visi jie turi atsirasti tą pačią akimirką. Kadangi ten buvo materijos, bet nebuvo vietos, kur ją dėti? Jei būtų materija ir erdvė, bet nebūtų laiko, kada ją įdėtumėte? Jūs negalite turėti laiko, erdvės ar materijos savarankiškai. Jie turi atsirasti vienu metu. Biblija į tai atsako dešimčia žodžių: „Pradžioje [yra laikas] Dievas sukūrė dangų [yra erdvė] ir žemę [yra materija].

Taigi jūs turite sukurtą laiką, erdvę, materiją; ten trejybės trejybė; žinote, kad laikas yra praeitis, dabartis, ateitis; erdvė yra aukštis, ilgis, plotis; medžiaga yra kieta, skysta, dujinė. Turite akimirksniu sukurtą trejybę, o jas sukūręs Dievas turi būti už jų ribų. Jei jį riboja laikas, jis nėra Dievas.

Dievas, kuris sukūrė šį kompiuterį, nėra kompiuteryje. Jis ten nelaksto, keisdamas skaičius ekrane, gerai? Dievas, kuris sukūrė šią visatą, yra už visatos ribų. Jis yra virš jo, už jo, jame, per jį. Jam tai nedaro įtakos. Taigi, dėl... ir sampratos, kad dvasinė jėga negali turėti jokio poveikio materialiam kūnui... na, tada, manau, jūs turėtumėte man paaiškinti tokius dalykus kaip emocijos ir meilė, ir neapykanta, ir pavydas, ir pavydas, ir racionalumas. Turiu galvoje, jei jūsų smegenys yra tik atsitiktinis cheminių medžiagų rinkinys, susidaręs atsitiktinai per milijardus metų, kaip po velnių galite pasitikėti savo samprotavimo procesais ir mintimis, kurias galvojate, gerai?

Taigi, ak... jūsų klausimas: „Iš kur atsirado Dievas? prisiima ribotą dievą, ir tai yra jūsų problema. Dievo, kurį garbinu, neriboja laikas, erdvė ar materija. Jei galėčiau savo trijų svarų smegenyse sutalpinti begalinį Dievą, Jo nevertėtų garbinti, tai tikrai. Taigi tai yra Dievas, kurį aš garbinu. Ačiū.

Sutinku, kad Dievas yra begalinis ir jo negali paveikti visata. Šiuo klausimu aš sutinku su šiuo kolega. Tačiau jis neįžvelgia savo žodžių įtakos jo paties įsitikinimų sistemai. Kaip Jėzų, kuris pagal Trejybės teoriją yra Dievas, gali paveikti visata? Dievas negali būti apribotas laiku. Dievui valgyti nereikia. Dievas negali būti prikaltas prie kryžiaus. Dievas negali būti nužudytas. Tačiau jis privers mus patikėti, kad Jėzus yra Dievas.

Taigi čia jūs turite nuostabų begalinio Dievo intelekto, galios ir prigimties paaiškinimą, kuris neatitinka Trejybės teorijos. Bet ar pastebėjote, kaip jis vis dar bandė įtraukti Trejybę į savo argumentą, kai citavo Pradžios 1:1? Laiką, erdvę ir materiją jis vadina Trejybe. Kitaip tariant, visa kūrinija, visa visata yra Trejybė. Tada jis suskirsto kiekvieną šios visatos elementą į savo trejybę. Laikas turi praeitį, dabartį ir ateitį; erdvė turi aukštį, plotį ir gylį; medžiaga egzistuoja kaip kieta, skysta arba dujinė medžiaga. Jis pavadino ją Trejybe.

To, kas egzistuoja trijose būsenose, pavyzdžiui, materijos, negalima tiesiog vadinti trejybe. (Tiesą sakant, materija taip pat gali egzistuoti kaip plazma, kuri yra ketvirtoji būsena, bet toliau nepainiokime problemos.) Esmė ta, kad čia matome bendrą techniką. Klaidingo lygiavertiškumo loginė klaida. Greitai ir laisvai žaisdamas su žodžio, trejybės, reikšme, jis bando priversti mus priimti šią sąvoką jo sąlygomis. Kai tai padarysime, jis gali pritaikyti tai tikrajai prasmei, kurią nori perteikti.

Ar sutinku, kad Jehova, Jėzus ir šventoji dvasia atlieka skirtingus vaidmenis? Taip. Štai, ekonominė Trejybė. Ne, tu ne.

Ar sutinkate, kad šeimoje yra tėtis, mama ir vaikas, kurie atlieka skirtingus vaidmenis? Taip. Ar galite juos apibrėžti kaip šeimą? Taip. Bet tai nelygu Trejybei. Ar tėvas yra šeima? Ar mama, šeima? Ar vaikas, šeima? Ne. Bet ar Tėvas yra Dievas? Taip, sako trejininkas. Ar Šventoji Dvasia, Dievas? Taip, vėl. Ar Sūnus yra Dievas? Taip.

Matote, ekonominė Trejybė yra tik būdas pabandyti paimti įrodymus, paneigiančius ontologinę Trejybę, ir juos paaiškinti. Tačiau iš tikrųjų dauguma tų, kurie naudojasi ekonomine Trejybe, kad paaiškintų įrodymus prieš ontologinę Trejybę, vis dar tiki ontologiniu trijų skirtingų asmenų vienoje būtyje apibrėžimu, kurie visi yra lygūs visame kame. Tai mago triukas. Viena ranka atitraukia jus, o kita atlieka triuką. Pažiūrėkite čia: Kairėje rankoje laikau ekonominę trejybę. Viskas, ką Biblija sako apie skirtingus Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vaidmenis, yra tiesa. Ar tu tai sutinki? Taip. Pavadinkime tai Trejybe, gerai? Gerai. Dabar dešinėje rankoje, „abrakadabra“, turime tikrąją trejybę. Bet ji vis dar vadinama Trejybe, tiesa? Ir tu priimi Trejybę, tiesa? Oi. Taip. Gerai, supratau.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visi, kurie yra trejybininkai, pripažįsta ontologinę trejybę. Daugelis šių dienų sukūrė savo apibrėžimus. Tačiau jie vis dar vartoja terminą „Trejybė“. Tai labai svarbus faktas. Tai yra raktas, paaiškinantis prievartą, kurią žmonės turi priimti Trejybę.

Daugeliui žmonių apibrėžimas nėra toks svarbus. Anksčiau tai buvo svarbu. Tiesą sakant, buvo laikas, kai tave pririšdavo prie laužo ir sudegindavo gyvą, jei su tuo nesutiksi. Tačiau šiais laikais ne tiek daug. Galite sugalvoti savo apibrėžimą ir viskas gerai. Kol vartojate terminą „Trejybė“. Tai tarsi slaptažodis norint patekti į išskirtinį klubą.

Analogija, kurią ką tik naudoju apie šeimą, iš tikrųjų atitinka kai kuriuos dabar galiojančius Trejybės apibrėžimus.

Jei šeimoje miršta vienintelis vaikas, tai nebėra šeima. Lieka tik pora. Paklausiau trejybės, kas atsitiko, kai Jėzus mirė tris dienas. Jo atsakymas buvo, kad Dievas mirė tas tris dienas.

Tai nėra Trejybė, bet vėlgi svarbu, kad vartojamas pats terminas. Kodėl?

Turiu teoriją, bet prieš ją paaiškindamas, turėčiau pasakyti, kad šia vaizdo įrašų serija nebandau įtikinti trejininkų, kad jie klysta. Šis ginčas tęsiasi daugiau nei 15 amžių, ir aš jo nelaimėsiu. Jėzus jį laimės, kai ateis. Stengiuosi padėti tiems, kurie bunda iš Jehovos liudytojų organizacijos, netapti kitos klaidingos doktrinos aukomis. Nenoriu, kad jie šokinėtų nuo klaidingos JW teologijos keptuvės į pagrindinės krikščioniškos dogmos ugnį.

Žinau, kad raginimas priklausyti kokiai nors krikščionių grupei gali būti labai stiprus. Kai kurie samprotauja, kad jei jiems teks šiek tiek pasilenkti, jei jie turi priimti kitą klaidingą doktriną, tai yra kaina, kurią jie yra pasirengę mokėti. Bendraamžių spaudimas ir poreikis priklausyti yra tai, kas paskatino pirmojo amžiaus krikščionis, bent jau kai kuriuos iš jų, stengtis, kad pagonys būtų apipjaustyti.

Tie, kurie nori padaryti įspūdį žmonėms kūnu, bando priversti jus būti apipjaustyti. Vienintelė priežastis, kodėl jie tai daro, yra vengti persekiojimo dėl Kristaus kryžiaus. (Galatams 6:12 NIV)

Manau, kad tai yra tinkamas argumentas pritaikyti tai dabartinei situacijai ir dar kartą perskaityti eilutę taip:

Tie, kurie nori padaryti įspūdį žmonėms kūnu, bando priversti jus patikėti, kad Dievas yra Trejybė. Vienintelė priežastis, kodėl jie tai daro, yra vengti persekiojimo dėl Kristaus kryžiaus. (Galatams 6:12 NIV)

Poreikis priklausyti grupei reiškia, kad asmuo vis dar yra įstrigęs Jehovos liudytojų organizacijos indoktrinacijos. "Kur aš dar eisiu?" Šį klausimą dažniausiai užduoda visi, kurie pajunta JW.org melą ir veidmainystę. Žinau vieną Jehovos liudytoją, kuris bando susigrąžinti pareigas, nors žino apie visus klaidingus mokymus ir veidmainystę, susijusią su JT, ir seksualinės prievartos prieš vaikus slėpimus. Jo samprotavimas yra toks, kad tai geriausia iš visų klaidingų religijų. Jo poreikis priklausyti religijai aptemdė jo protą dėl to, kad Dievo išrinktieji, Dievo vaikai, priklauso tik Kristui. Mes nebepriklausome vyrams.

Taigi tegul niekas nesigiria vyrais. Juk jums priklauso viskas, ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartiniai, ar ateities dalykai. viskas priklauso jums, o jūs priklausote Kristui; o Kristus priklauso Dievui. (1 Korintiečiams 3:21-23)

Žinoma, tai išgirdę trejininkai tvirtins, kad turi įrodymų. Jie tvirtins, kad Trejybės įrodymas egzistuoja visoje Biblijoje. Jie turi daug „įrodomųjų tekstų“. Nuo šio momento aš nagrinėsiu šiuos įrodomuosius tekstus vieną po kito, kad pamatyčiau, ar jie iš tikrųjų pateikia doktrinos Rašto įrodymus, ar visa tai yra dūmai ir veidrodžiai.

Šiuo metu mes baigsime ir norėčiau padėkoti už jūsų malonų dėmesį ir dar kartą išreikšti dėkingumą už jūsų paramą.